fbpx

Ribos tarp mūsų – saugančios ir leidžiančios būti kartu

Mokyklos ir „Tele bim-bam“ darželio psichologė Monika Krikščikaitė

Būna, jog bendravimas su kai kuriais žmonėmis sukelia mums tokių minčių:

…ką padarysi, tiesiog toks žmogus, nekreipsiu dėmesio

…kol dar galiu kentėti, nieko nesakysiu

…gal šįkart (vėl) nusileisiu, o tada tikrai susipras ir elgsis kitaip

…kaip čia išsisukti, kad šiandien nesusitiktume?

Tokios mintys ir jas lydintys išgyvenimai gali reikšti, kad jau subrendo reikalas brėžti ribas.

Ką jos skiria ir kam jos skirtos?

Ribos, apie kurias kalbame, žymi kiekvieno žmogaus asmeninę ir saugią psichologinę erdvę. Tai nematoma, bet labai gerai jaučiama „teritorija“, kurioje esame savimi, laisvai veikiame, reaguojame ir galime suteikti aplinkiniams geriausia, ką turime. Bet koks susitikimas su kitu žmogumi savaime sukuria sąlygas tiek galimam mūsų ribų judėjimui (siaurėjimui, plėtimuisi), tiek ir jų pažeidimui. Būtent tada iškyla poreikis dar kartą parodyti, kur jos yra, o kai to nebepakanka – tenka gintis nuo įsibrovėlių.

Ribos atskiria, kas yra mano ir apie mane, o kas – jau nebe. Aiškios ir apsaugotos ribos neleidžia į asmeninę erdvę prasibrauti svetimoms emocijoms, nepagrįstiems lūkesčiams ar kitų poreikiams, kuriuos reikia tenkinti savo sąskaita. Taip pažymėdamos mano teritoriją, ribos atlieka svarbiausią funkciją – jos saugo. Nuo nemalonių išgyvenimų, pervargimo ar savęs praradimo. Todėl jeigu siekiame emociškai komfortiško, visapusiškai sau palankaus, kiek įmanoma produktyvaus buvimo ir veikimo – ribos tampa gyvybiškai svarbios.

Pavojaus signalai, savigynos būdai ir sunkumai

Kaip suprasti, jog kitas žmogus prie manęs pavojingai artinasi, o gal jau įžengė ten, kur visai nenoriu? Kylantis pyktis yra pats aiškiausias ir garsiausias signalas. Tiesa, ne visada iki galo jį priimame, todėl gali atsirasti kiti pojūčiai – kažkoks erzulys ir nervas, neaiškus nuovargis pabendravus su konkrečiu žmogumi. Arba supratimas, kad šiame santykyje manęs nei matosi, nei girdisi – esu reikalingas tik dėl kito patogumo. Apie jau įvykusį ribų peržengimą kalba tos visos susitaikymo ir kapituliacijos mintys, kurias rašiau pradžioje – jos pašalina iš kelio visus įspėjamuosius ženklus ir leidžia kitam brautis toliau.

Ryškiausias riboženklis iš visų yra išsakytas NE. Man tai NEpriimtina, NEmalonu, NEreikalinga. Aš NEgaliu, NEnoriu, NEdarysiu. Tai yra stipriausias savigynos elementas, kurį būtina panaudoti. Jis gali būti įpintas į ilgesnius ar trumpesnius sakinius, mandagius ir diplomatiškus, o jei reikia – tiesmukus ir vienareikšmius pasisakymus. Gerai, jeigu juos lydi tvirtumas bei ryžtas, tačiau nieko tokio, jei jie atsiras ir šiek tiek vėliau.

Brėžti ribas gali būti baisu, jei iki šiol neteko to daryti. Gali atrodyti, jog tikrai nepakaks drąsos pasirodyti blogu ir nemaloniu žmogumi (nes tik tokie sako NE?). O visų baisiausia, jog tuomet teks būti atstumtam ir nebereikalingam. Tikėtina, jog bandymas brėžti ribas privers pajusti ir gėdą – jei sudrebėsiu, užstrigsiu ir nepasakysiu teisingai to, ką reikėjo. Ką galvoti apie save, kai mintyse kuo aiškiausiai skamba „ne ne, tikrai ne“, bet iš burnos išskrenda „taip, gerai, aišku“? Tai daryti tikrai visada yra rizikinga ir neramu, nes nežinia, ką teks atlaikyti – kaip kitas žmogus sureaguos į šį mano veiksmą? Ar kai jis paklaus „Ką pasakei?“, išeis tvirtai pakartoti tą patį?

Labai retai (o gal beveik ir niekada) ribos atsiranda iš numanymo, tarpusavio supratingumo ar nerašyto susitarimo. Jų brėžimas visada priklauso nuo mūsų intencijų ir aiškių veiksmų, todėl tenka bandyti, daryti, mokytis (ir kartoti). Kad kelias link laisvės brėžti ribas yra būtent toks – nuoseklių pastangų ir individualaus patyrimo – pastebime ir mokykloje. Kiek daug bandymų bei patirties pareikalauja laisvė apsibrėžti savo ribas ir kitam aiškiai parodyti, kas man saugu ir priimtina. Tiek pat kainuoja mokėjimas išgirsti, atsižvelgti, kai tai sako šalia esantis. Pradėjus nuo pačių pirmųjų dienų mokytis atpažinti situacijas, suprasti savo ribas ir pastebėti kito erdvę, bėgant laikui išauga atidesnis sau ir kitiems, o svarbiausia – (visokiame) santykyje gebantis būti vaikas. To mokymasis vaikystėje, matyt, yra ir paprastesnis, ir labiausiai „laiku ir vietoje“, nes dar nėra tiek daug vidinių trukdžių. Nėra tokios didelės baimės, jog pasakius NE, tai kažką nepataisomai sugadins – manyje, kitame ar mūsų santykyje.

Brėžti ribas yra sunku. Tačiau to nepadarius, sunkumas niekur nedingsta – juk tikrai ne ką lengviau yra eilinį kartą nusileisti, dar truputį pakentėti, nieko nesakyti, kai viskas jau ant liežuvio galo, ar nekreipti dėmesio į tai, kas rėžia širdį. Ir nors atrodo, kad toks apsiribojimas atskiria žmones, neleidžia jiems sueiti, būti kartu, iš tiesų, labai dažnai būtent aiškios ribos ir yra pagrindinė pagarbaus bei konstruktyvaus santykio sąlyga. Išsaugotos ir neperžengtos ribos suteikia laisvės, lengvumo ir jėgų – to, ko reikia norint iš tiesų būti kartu – kuo ilgiau ir kuo laimingiau.