fbpx

Priešmokyklinė grupė – slenkstis tarp darželio ir mokyklos. Kas svarbu?

Mokyklos ir „Tele bim-bam“ darželio psichologė Monika Krikščikaitė

Metai priešmokyklinio ugdymo grupėje – tai laikas, skirtas pasirengti naujam gyvenimo etapui. Kas šiuo perėjimo laikotarpiu gali būti svarbu apie vaiką bei jo pasirengimą?

Susidėlioti akcentus padėtų atsakymas į klausimą, o kam mes ruošiamės? Mokykla – tai ir kita aplinka, ir pasikeitusi rutina, nauji žmonės, ugdymasis bei savų tikslų siekimas. Todėl kartu su ja prasideda intensyvus visapusiško augimo ir keitimosi procesas, kuriame vaikui tenka naujas – mokinio – vaidmuo, reiškiantis, jog galbūt teks atrasti ir naują save.

Įsivardinimas, kas yra svarbu ruošiantis šiai artimai ateičiai, gali padėti suformuoti adekvačius lūkesčius ir, kaip rodo praktika, nepasimesti tarp per didelių siekių. Žvelgdama iš psichologinės perspektyvos, norėčiau išskirti ir pakomentuoti pagrindines temas priešmokykliniu laikotarpiu.

Savarankiškumas

Pirmine prasme, savarankiškumas gali būti suprantamas kaip gebėjimas savimi pasirūpinti – apsirengti, pavalgyti, susitvarkyti ir pan. Be abejo, šie įgūdžiai yra svarbūs ir jei pastebima, kad kol kas jie silpnesni – tikrai verta skirti laiko ir kantrybės jų lavinimui. 

Tačiau yra dar viena savarankiškumo pusė, kurios svarba vaikui žengiant į mokyklą ne ką mažesnė, tik ne tokia apčiuopiama ir dėl to kiek sunkiau paaiškinama. Kitas artimas žodis šiai ypatybei nusakyti galėtų būti autonomija, apibūdinanti pajėgumą veikti pačiam. Tai gali apimti įvairiausias kasdienio gyvenimo aplinkybes, kuriose vaikas būtų pasirengęs:

  • atpažinti savo poreikius (pavyzdžiui, užimtumo, bendravimo, emocinius) ir siekti juos patenkinti
  • atrasti sau priimtiną veikimo tempą ir būdą
  • savarankiškai mąstyti ir išsakyti savo mintis
  • susidurti su sunkumais, priimti sprendimus ir išgyventi jų pasekmes

Noriu pabrėžti, jog buvimas savarankišku nereiškia prievolės vienam su viskuo susitvarkyti – vaikui, kaip ir bet kuriam suaugusiam, reikalinga aplinkinių pagalba, emocinė parama, o kartais ir tiesiog buvimas šalia. Labiau norisi akcentuoti tai, jog susidurdamas su bet kuo ir ypač tuo, ko nežino, kas sunku ar neįprasta, savarankiškas vaikas renkasi į tai „eiti“ pats (reaguoti, analizuoti, veikti), o ne atsitraukti ar kliautis tik suaugusiųjų nuorodomis.

Galima sakyti, jog tai yra psichologinė tvirtybė, kurią šįkart taip glaudžiai sieju su savarankiškumu dėl to, kad ji atsiranda kaip tik tada, kai vaikui suteikiama galimybė kuo daugiau patirti pačiam – problemas, iššūkius, pasisekimus, savo jėgą (pa)veikti, priežasties-pasekmės ryšį ir visa kita. Tačiau labai svarbu, jog kad ir ką vaikas bandytų, niekada neliktų vienumoje su savo išgyvenimais – jam reikalingas suaugęs žmogus šalia bei saugumas, kurį jis teikia priimdamas vaiką su visais jo patyrimais.

Taigi, šiame kontekste savarankiškumas gana daugiasluoksnis, vienu metu esantis ir siekiamybė, ir priemonė tikslui pasiekti.

Socialiniai įgūdžiai

Buvimas tarp kitų žmonių ir bendravimas su jais – kasdienė mokyklinės rutinos dalis. Laiko bei energijos resursų atžvilgiu kartais tai gali būti daug rimtesnė sritis nei konkrečių disciplinų mokymasis. Net ir ugdymosi procesui santykiai su aplinkiniais turi reikšmingos įtakos, nes gali lemti tiek norą (arba nenorą) eiti į mokyklą, tiek emocinius išgyvenimus, o šie tikrai susiję su protine veikla ir produktyvumu.

Viena iš pirmųjų užduočių mokykloje – susipažinti su socialine aplinka ir prisitaikyti. Kiekviena mokyklos bendruomenė turi savas taisykles, susitarimus ir tradicijas. Kad vaikas galėtų ne tik įsilieti į kolektyvą, bet ir jaustųsi visaverte jo dalimi, jam svarbu mokėti visa tai priimti, gebėti reguliuoti savo elgesį atsižvelgiant į nusistovėjusias socialines normas.

Patirti bendravimo džiaugsmą vaikui padeda jo kuriami santykiai su atrastais naujais draugais. Tam reikalingi įvairūs sugebėjimai – užmegzti kontaktą, palaikyti draugystę, spręsti nesutarimus, apsiginti, komunikuoti įvairiose situacijose. Ir nors socialiniai įgūdžiai yra apie komunikaciją su kitais, visų pirma jie pasitarnauja asmeniniu lygmeniu, leisdami saugiai jaustis ir pilnai išgyventi įvairias socialines patirtis.

Ugdant socialines kompetencijas suaugusiojo palyda taip pat reikšminga. Mokykloje, kuri vaikui yra pati intensyviausia socialinė terpė, suaugusieji padeda išbūti situacijose, rasti priimtiniausią veikimo būdą – kitaip tariant, moko ne tik teorijos, bet ir praktiškai viską išbando. Na, o šeimoje vaikas susikuria pamatinį supratimą apie socialinę aplinką, artimoje aplinkoje užsimezga jo pasitikėjimas žmonėmis, susiformuoja ir esminės santykių vertybės. 

Darbo įgūdžiai

Kad mokymosi procesas būtų produktyvus, komfortiškas, o visų svarbiausia – prasmingas, svarbu skirti dėmesio ne tik ugdymo turiniui, bet ir vaiko gebėjimams, kurių dėka jis gali tinkamai dalyvauti lavinamojoje veikloje. Darbo įgūdžiais apibendrintai vadinu tam tikras vaiko stiprybes, padedančias jam mokytis ir siekti tikslų:

  • Dėmesingumas. Leidžia sukaupti, išlaikyti ir paskirstyti dėmesį.
  • Savireguliacija. Jos dėka vaikas gali kontroliuoti elgesį, reakcijas, taip pat gerai jausti savo ribas – tiek pervargimo, tiek ir galimybių labiau pasistengti.
  • Valia ir disciplina. Svarbu mokėti atlikti užduotis iki galo, laikytis numatytos struktūros, gebėti atlaikyti vidinius konfliktus tarp „nenoriu“ ir „reikia“.
  • Motyvacija. Tai asmeninė paspirtis, natūralus vaiko siekis domėtis, veikti, išmokti. Dažniausiai motyvacija auginama per malonias veiklas ir sėkmės patyrimą.

Svarbu pabrėžti, kad šie gebėjimai didžiąja dalimi yra ne prigimtiniai, o įgyti, vadinasi, jų stiprinimas – tik laiko ir pastangų klausimas. Įgūdžiai gali būti treniruojami ir ne darbinės veiklos metu – tam apstu galimybių tiek paprastose kasdienėse situacijose, tiek žaidimų erdvėje.

Kad ir apie kokias kompetencijas kalbėtume, individualios subtilybės lydi bet kurią iš jų. Pasirengimo laikas priešmokyklinėje grupėje kiekvienam bus savitas ir unikalus, todėl geriausia tiesiog kuo daugiau stebėti ir analizuoti vaiką. Tai, kas iškils šiuo laikotarpiu, tikėtina, matysis ir mokykliniais metais. Tačiau geriau pažinus vaiką bei tam tikras jo ypatybes įsivažiuoti į mokyklinį ritmą bus lengviau. O suaugusiems galbūt lengvumo atneštų nusiteikimas, jog šie priešmokykliniai metai yra svarbūs, bet ne tokie viską lemiantys, kaip kartais gali atrodyti. Taip, jie visko pilni ir per juos galima daug ką nuveikti. Kita vertus, jie turėtų būti labai lengvi ir paprasti, nes viskas, ko reikia 6-5 metų vaikams – tai pasimėgauti vaikyste (kuri, beje, jau persirito į antrą pusę).