fbpx

Socialinis ugdymas mokykloje – koks jo stuburas?

„Mokytis ir socializuotis“ – paklausus tėvų, ko vaikai eina į mokyklą, šie motyvai tikrai atsirastų tarp pirmųjų. Tokie patys siekiai apibrėžiami ir ugdymo programose – nuo ikimokyklinio amžiaus iki pat vyresniųjų klasių, socialinis ugdymas jose įrašomas kaip visiškai lygiavertė disciplina akademiniam lavinimui. Vadinasi, ir mokomųjų dalykų dėstymas, ir socialinių įgūdžių lavinimas mokyklose yra vertinami kaip vienodai reikšmingi procesai, todėl jiems skiriama tiek pat dėmesio, laiko ir erdvės. Teoriškai – taip. Praktiškai – ne visada. O susidūrus su daugybe individualių atvejų viskas atrodo dar kitaip.

Nors socialinis ugdymas turi ir programinius apibrėžimus, ir realiai pritaikomus metodus jį vykdyti, neatitikimų pasitaiko pakankamai daug. Kitaip nei mokymosi srityje, kur yra aiškios skalės ir normos objektyviam įvertinimui, socialinėje plotmėje konkretumo mažiau. O vietos asmeniškumams – žymiai daugiau. Ir tikriausiai būtent dėl jų atsiranda esminiai skirtumai – požiūrių, vertybių, intencijų. Tuomet tas pats tikslas „socializuotis“ įgauna daug skirtingų vardų ir pavidalų.

Apie ką tie skirtumai?

Visų pirma, skiriasi poreikio lavinti vaikų socialinius gebėjimus vertinimas, o su tuo susijęs ir resursų paskirstymas – svarbiems dalykams visada atsiranda laiko ir galimybių, o nereikalingiems pakanka to, kas lieka. Kitas, gana aštrus ir (per) dažnai pasitaikantis „prasilenkimas“ – tai skirtingai suprantamas atsakomybių pasidalinimas. Kur iš esmės vyksta vaiko socializacija – šeimoje ar mokykloje? Kuri pusė ir kiek gali (turi) paveikti šį procesą? Retai kada pavyksta surasti visiems aiškų ir patogų atsakymą, o dažnu atveju šie klausimai pavirsta į vieną „Kas kaltas?“. Įvairūs nesusikalbėjimai vyksta ir derinant ugdymo turinį, ir mėginant įsivardinti laukiamus rezultatus (kurie pageidaujami visada).

Kaip tai paveikia socialinį ugdymą mokykloje? Pavyzdžiui, tampa nebeaišku, kiek valandų per savaitę skirti tiems socialiniams įgūdžiams? Arba kaip pavadinti pamoką ir ko per ją mokyti? Vieniems užtenka, kad vaikas turi draugų ir moka duoti atgal, kitiems norisi, kad jis atrastų savyje pilietiškumą ir altruizmą. Mokytojas kalba apie pagarbą, empatiją, bendruomeniškumą, tėvai tikisi lyderystės, įtakos ir besąlygiškos sėkmės.

Būtent šie nesutapimai ir skatina dar kartą pabandyti paieškoti bendrumų, kurie galėtų tapti pagrindu vaikų socialiniam ugdymui (kad ir kur jis vyktų).

Paieškas geriausia pradėti nuo terminų ir raktinių žodžių įsivardinimo. Pirmiausia, socializacija yra socialinio patyrimo perėmimas, o paskui – ir aktyvus atgaminimas (t.y. pritaikymas to, kas buvo perimta). Jos dėka susiformuoja žmogaus socialiniai įgūdžiai. Psichologiniu požiūriu, socializacija apima suvokimą, komunikaciją ir tarpusavio santykius.

Taigi, kiek supaprastinus, galima sakyti, jog socializacijai būtinos dvi sudėtinės dalys „Aš“ ir „Kiti“. Kai aš esu tarp kitų, stebiu ir atkartoju, ką matau. Tai, ką dažniausiai matau, ir tai, kas man geriausiai „veikia“ tarp kitų, aš darau vis daugiau. Taip ugdosi mano socialiniai gebėjimai. Jie padeda man suvokti (save, žmones, aplinką), iškomunikuoti, kas svarbu (žodine arba nežodine forma). Galiausiai dėl kitų bendravimo su manimi ir mano bendravimo su jais, gali atsirasti savitas ryšys – santykis, egzistuojantis tik tarp mūsų (dviejų ar daugiau žmonių).             Remiantis tuo, galima išskirti tris socializacijos proceso sudedamąsias dalis: AŠ; AŠ tarp kitų; AŠ su kitais. Ir visos jos susijungia į vieną ašį – „stuburą“, kurio kiekvienas segmentas turi savą „raumenų grupę“, o jas lavinant ir auginant, tvirtėja visa ši didelė ir svarbi dalis.

Trumpai apie kiekvieną atskirai.

: tapatumas; savimonė; savivertė; savitvarda; polinkiai ir nuostatos.

Visa ko pradžia ir pamatas. Dauguma to, kas yra susiję su AŠ, priklauso nuo pačios pirmos socialinės patirties – tos, kuri įgyjama artimiausioje aplinkoje. Todėl ir socializacija prasideda ne tada, kai vaikas išeina į darželį ar mokyklą, o tą akimirką, kai jis atkeliauja į savo šeimą. Be to, kaip matyti, AŠ išlieka visuose lygmenyse, todėl tai yra detalė, į kurią būtina atsižvelgti, ja remtis ir kaskart, iškilus sunkumams, prie jos sugrįžti. Socializacijos eiga priklauso nuo to, kiek AŠ yra pažintas, suprastas ir galintis.

Aš tarp kitų: adaptacija (gebėjimas prisitaikyti); socialiniai vaidmenys; priklausymo grupei suvokimas ir siekis įsitvirtinti.

Ši dalis turbūt kelia mažiausiai klausimų ar nes yra apie „tikrą“ socializaciją – „išėjimą į žmones“ ir su tuo susijusius uždavinius. Išlikimo, saugumo ir kitų poreikių patenkinimui būtina įvaldyti gebėjimą komunikuoti. Kad buvimas tarp kitų būtų komfortiškas, reikia perimti elgesio normas, suvokti aplinkos veikimo principus (galima-negalima, priežastis-pasekmė). Skirtingi socialiniai vaidmenys reikalauja kitokio elgesio ir veikimo, todėl vaikas turi išmokti juos atskirti bei prisitaikyti (pavyzdžiui, mokykloje jis gali būti mokinys, bendraklasis, būrelio narys, kažkieno geriausias draugas). Atradus grupę, bendruomenę ar bet kokį didesnį žmonių darinį, tenka įsitvirtinti – ieškoti savo pranašumo, išskirtinumo, kartais ir kovoti už tai, kad galėtum būti – visa tai irgi reikia išmokti daryti tinkamu būdu.

Aš su kitais: pažinimas, atsivėrimas, dalinimasis – santykių kūrimas

Subtiliausias, sudėtingiausias, o kartu – ir labiausiai siekiamas socialinis  „išsipildymas“. Bendravimas šiame lygmenyje yra ne tik apsikeitimas informacija, bet ir pasidalinimas jausmais, išgyvenimais, aukštesniųjų poreikių patenkinimas. Svarbu prisiminti, jog tai nėra galutinis taškas, kuriame jau viską turi ir viską gali. Tarpusavio santykiai turi etapus, kuriuos reikia pereiti – užsimezgimą, kūrimą (plėtojimą), krizes, kartais – ir nutraukimą. Kiekvienas iš jų gali pareikalauti gebėjimų, įgūdžių ar kitų resursų, tačiau jie be galo svarbūs tiek asmeniniam augimui, tiek ir tobulėjimui socialiniame lygmenyje.

Ši analogija su stuburu, tarsi esmine ašimi, padeda pamatyti socializacijos proceso kompleksiškumą bei visa ko susietumą. Be abejo, jog tai persikelia ir į socialinį ugdymą mokykloje – negalime lavinti tik kažko vieno ir tikėtis, jog visa nugara bus tiesi ir stipri. Lygiai taip pat neišeina ignoruoti ir tų mažiausių raumenukų, galvojant, jog jie per menki, kad turėtų įtakos. Todėl, matyt, nieko keisto, kad kalbant apie socialinį ugdymą, atrasti aiškumus ir sutarimą yra sudėtinga. Tačiau į ką atsiremti, atrodo, yra. Ko tikrai reikia ir reikės visada – tai nuolatinio sugrįžimo prie AŠ ir nuolatinio priminimo, jog yra KITI.