fbpx

Būti mokomu ir būti matomu

Upės Mokytojų refleksijos Šviesos valandoje

Šviesos valanda – tai kassavaitinis Upės Mokytojų ir vaikų ritualas, leidžiantis pamatyti ir išgirsti vieniems kitus. Kiekvieną kartą ji turi trumpą priešistorę – Mokytojų susibūrimą savame rate, skirtą bendriems pamąstymams ir aptarimui to, kas svarbu. Vieno tokio susitikimo metu buvo dalinamasi mintimis, iškylančiomis uždavus sau klausimą „O ką aš moku?“. Atsakymų paieškos sugrąžino atgal į mokyklą, kartu – ir į besimokančiojo būseną.

Pasirodo, sukauptas gausus bagažas ne tik žinių bei įgūdžių – patirtis pilna ir nemažiau reikšmingų emocinių išgyvenimų, lydėjusių mokymąsi. Iš jų labiausiai paliečia beveik visus Mokytojų pasakojimus vienijantis bendrumas – ryškus atsiminimas, kaip kažką reikėjo išmokti ir kiek daug visko buvo būtina. O šalia to – truputį abejonių, nes „kam man to reikėjo?“, nuvertinimo, nes „niekur gyvenime taip ir neprisireikė“, o gal ir nepasitenkinimo, nes „reikėjo daryti, kaip visi“. Iš kur ir apie ką tai?

Viskas, kas privaloma, labiausiai piktina tada, kai nėra jokios atsvaros. Kai nepalikta pakankamai laisvės norėti ir nenorėti; galėti geriau ir negalėti visai; pritarti ir prieštarauti. Mokymosi procese susitelkus tik į tai, kas būtina, ir visiškai atmetus tai, kas individualu, sąlygų pusiausvyrai nebėra. Tada tampa privalu išmokti, (į)rodyti savo žinias bei gebėjimus, neliekant jokių galimybių atskleisti save.

„Būti mokomu“ ir „būti matomu“. Girdėtuose Mokytojų pasakojimuose iškyla abu šie elementai, bet jų krūvis skirtingas. Pirmasis, kalbantis apie būtinybę išmokti, praeityje buvo stiprus ir reikšmingas, tačiau dabar jį prisiminus skamba nusivylimas, nuoskaudos. Antrasis elementas – tai anuomet neišpildytas noras besimokant dar būti pastebėtu ir už tai, kas esi – savo galią ir garsą įgijo vėliau. Perteklius vienoje pusėje nulėmė trūkumą kitoje. Tokia patirtis iššaukė ir aiškų vertinimą – viskas, kuo buvo persisotinta, dabar atrodo kaip kažkas atgrasaus ir nereikalingo, o žymiai svarbesni ir gražesni rodosi tie negauti, galbūt vis dar trokštami patyrimai. Taip „būti mokomu“ bei „būti matomu“ tampa tarsi dvi priešpriešos, tačiau žvelgiant į jas iš emociškai neutralesnio taško, nesimato nei blogesnės, nei geresnės pusės.

Ar blogai yra mokytis ir išmokti? Ar matematika yra blogiau už muziką, o chemija už maisto gaminimą? Net ir kažką padaryti iki galo, nors tau sunku, nėra blogai. Kaip ir norėti nebūtinai visada geriau už nenorėti. O prastas atlikimas ir puikus pasirodymas gali būti tiek pat vertingi. Ir būtinybė su malonumu kartais tėra to paties medalio pusės.

Tačiau viskas atrodo kitaip, kai tas, kuris moko, nesidomi, koks yra mokinys ir kuo jis šiuo metu gyvena. Kai nemato ir nepadeda pamatyti, kas yra arčiau jo, o kas – toliau. Kai maitina tik reikalingu mokymusi ir nei kiek nepavaišina tokiu pat reikalingu dėmesiu. Tada nejučiomis kyla erzulys, senka jėgos ir silpnėja motyvacija (tikėtina, abiems pusėms). Susiklosto taip, jog individualių savitumų ignoravimas veda į tam tikrą apleistumą, o ši patirtis galiausiai labai iškreipia vaizdą. Ir dar nežinia, kaip paveikia mokymąsi bei jo rezultatus.

O kaip viskas atrodytų, jeigu vienu metu būtų pamatyta ir vaiko asmenybė, ir jo išgyvenimai bei polinkiai, ir dalykai, kurių ruošiamasi mokytis? Tik pamatyta, tik atspindėta, įvardijant, jog aš matau, koks esi, suprantu, kaip jautiesi, gerbiu tavo norus. Tik pastebėta, be jokio siekio tam pataikauti ar įsipareigojimo viską išpildyti. Ir su visu tuo vaizdu, matomu ir mokytojui, ir mokiniui, būtų sėdama prie matematikos, prie fizikos, prie lietuvių kalbos. Su visu tuo vaizdu būtų stengiamasi padėti prisitaikyti prie grupės, taisyklių, sistemos. Gal tuomet ir toliau būtų mokomasi visko to paties, išmokstama tiek pat apie dalyką, tik dar kažkiek daugiau apie save ir santykį su kitu? Gal tada tų ir mokytų, ir matytų žmonių lūpose skambėtų ne „Aš išmokau Pitagoro teoremą – na ir ką?“, o „Aš išmokau Pitagoro teoremą, nors geometrija man ne prie širdies”. Vietoje „Aš išmokau skaičiuoti diskriminantą, bet kam man to reikėjo?“ jie galėtų pasakyti „Aš išmokau skaičiuoti diskriminantą ir nors to niekada nepanaudojau, žinau, kad kartais verta įveikti ir man mažareikšmius darbus“. O pasakymas „Aš tik 12 klasėj pradėjau pamatyti, kad esu kažkokia kitokia, kad moku kitaip, kad galiu kitaip“ gal nenuskambėtų išvis?

Upės Mokytojų pasidalinimai ir juos lydėjusios emocijos veda prie svarbių atradimų apie visapusišką mokymosi procesą. Nes kai kas, kas atrodo menkai susiję su išmokimu, prabėgus ilgam laikui ryškiausiai iškyla prisiminimuose apie mokymąsi. O juk viskas apie vieną ir tą patį – apie vaiką, kuris nori mokytis, gali tai daryti ir kartu visiškai pagrįstai siekia būti pastebėtas. Todėl „būti mokomu ir būti matomu“ gali tapti pačiu ryškiausiu paveikslu, maloniausiu atsiminimu ir daugiausiai išmokančia patirtimi.