fbpx

Upės mokykla – Einu savuoju keliu

Originaliai publikuota žurnale “Mamos žurnale”

Neringa Čereškevičienė prieš 3 dešimtmečius sukūrė vieną sėkmingiausių visų laikų Lietuvos prekinių ženklų – „Tele Bim–Bam“. Šiandien ji galėtų tiesiog skaityti pranešimus verslo konferencijose, pardavinėti frančizes ar rašyti atsiminimus.

Tačiau visų nuostabai prieš 5 metus Neringa įkūrė privačią pradinę mokyklą. Tyliai, be didelės reklamos, be įprasto šou. Nepanaudojo net savo prekinio ženklo pavadinimo, mokykla vadinasi „Upės“.

Neringa, žmonių sąmonėje esate neatsiejama nuo pramogų, šventės, pilnų arenų. O kokia jūsų mokykla?

Kai kūriau mokyklą, supratau, kad ji negali vadintis „Tele Bim–Bam“, nes ji neturi nieko bendro su pramogomis ir viešai rodoma veikla. Savo praeitam laikui esu labai dėkinga, tačiau atėjo lūžis, kai sustojau ir savęs paklausiau – kur noriu eiti toliau? Man buvo visiškai aišku, kad noriu likti su vaikais, bet nerti gilyn. Ne platyn, o gilyn. Teko rimtai pasikalbėti su savimi. Tad nusprendžiau įsiklausyti ir toliau pasukti tikru savuoju keliu. Iškilo pagrindinis klausimas – kokios mokyklos reikia šio laiko vaikams? Kokie yra esminiai mokyklos uždaviniai ir misija?

Ar kurdama mokyklą norėjote padaryti kažką kitaip, net atvirkščiai, nei pamenate iš savo mokyklos laikų?

Savo mokyklą prisimenu šviesiai. Buvau lyderė, turėjau mylimiausią mokytoją. Man pasisekė. Žinoma, buvo ir blogų patirčių, dėl santykių su mokytojais, nesvarbių disciplinų, bet mano vidinę erdvę užpildė dalyvavimas popamokinėse veiklose, kuriose turėjau daug laisvės. Tačiau tiek besimokydama pati, tiek į mokyklą leisdama savo vaikus, galvodavau – na, kodėl mokykla tokia didelė, ar tikrai mano vaikai yra matomi? Kaip jie matomi? 35–36 vaikai klasėje, tai jau būrys, kuris ir priimamas kaip būrys, su kuriuo bendraujama kaip su būriu. Ar tokiomis sąlygomis įmanoma mokytojui sukurti asmeninį santykį su kiekvienu mokiniu? Tikrai ne. Tad kokia tuomet mokytojo darbo esmė? Tik suteikti žinių? Dabar to tikrai nebepakanka.

Kokia jūsų mokyklos esmė, pagrindinė žinutė?

Į šį klausimą atsakyčiau klausimu – o kokios mokyklos šiandien reikia Lietuvai? Mano atsakymas – mokyklos, ugdančios sąmoningą, laisvą ir kūrybišką asmenybę. Nes šiandien vėl kyla ir šlifuojasi kertinės žmogaus ir piliečio gyvenimo temos: pasirinkimas, laisvė, Tėvynė, šeima

Mūsų mokykloje mažose klasėse kiekvienas pedagogas ieško ir palaiko tamprų santykį su kiekvienu mokiniu bei jo šeima. Tokiu būdu kuriamas nuoseklus procesas, kuriame skleidžiasi individuali mokinio raida, galimybės. Taip visi kartu mokomės sugyventi bendrystėje.

Aš pati „Upėje“ vedu saviugdos pamoką „Šviesos valanda.“ Susijungiame visi – vaikai, mokytojai, psichologė, ir kalbamės. Tiksliau, mes klausomės vaikų. Net nepateikdami temos. Ir vaikai kalba tai, ką šiandien ir dabar nori pasakyti. Būna ilgų tylos pauzių. Mums, suaugusiems, kartais nelengva jas išbūti, bet nesiūlome ir neprimetame išankstinių nuostatų („o dabar pakalbėkime apie“). Neriame į vaikų pasaulį. Be jokių lūkesčių ir projekcijų. Tai gali atrodyti labai paprasta, bet taip nėra.

Štai, kalbamės, kaip metų pabaigoje važiuosime į išlikimo žygį. Vienas vaikas jau rodo, kokią nešis kuprinę, kitas demonstruoja prožektorių, kurį padovanojo Kalėdų Senelis. O trečias klausosi pasyviau ar nedrąsiai pasisako: „Bet mergaitės tokių sunkių kuprinių nepatemps“. Kyla tema, kas yra stiprus, kas yra silpnas? O kas yra drąsa, tikrasis lyderis? Tokioje paprasčiausioje žygio temoje skleidžiasi vaikų emocijų pasaulis, savivertės klausimai, gebėjimai diskutuoti, uždegti sava idėja visus. Po pamokos su mokytojais ir psichologe aptariame ir analizuojame tai, ką pamatėme, išgirdome šiandien. Tai labai reikšminga dienos dalis.

Filosofas ir pedagogas Vydūnas prieš 100 metų rašė: „Neturėtų būti uždavinys vaikus apšviesti tik iš lauko, bet užsidegti turi jų dvasios–sielos šviesa prie mūsų dvasios–sielos. Bet tam reikalinga, kad visi, kurie kaip nors čia kitiems auklėtojai, patys šviesėtų“. Puiki paralelė. Tad šviesėjame visi kartu.

Skatiname vaikus klausti, todėl negali būti nesvarbių klausimų. Tiek edukacijos, žinių įsisavinimo procese, tiek bendravime. Tačiau kaip į juos atsakyti, kiekvienas pedagogas ieško savo būdo. Svarbiausia neskubėti, kad mokinys pats pabandytų ir norėtų ieškoti atsakymo.

Atvažiuoju pas vaikus, pabūnu su jais po pamokų, noriu žinoti – kaip jie šiandien? Ar kas nors girdėti po to, ką aptarėme vakar? O gal reikia dar išlaukti? Dažniausiai reikia. Bet kai trečiokė pasako – „aš nebijau suaugusiesiems mokykloje pasakyti savo nuomonės“, – mums visiems tai yra svarbi ir prasminga žinia.

Mūsų „Upės“ šūkis „Einu savuoju keliu“ kalba apie vaiko individualybės pažinimą, pripažinimą ir paleidimą. Jei nori pamatyti jo kelią, turi leisti juo eiti. Apie tai nuolat diskutuojame su pedagogais ir kiekviena šeima, o šis darbas, kaip ir tas kelias, niekada nesibaigia.

Vaiko prigimtinė duotybė yra būti savimi. Kiekvienas gimstame būdami savimi, o vėliau ta savastis pasislepia po taisyklėmis, šeimos lūkesčiais, aplinkinių projekcijomis ir, deja, greitai išmokstamu prisitaikymu, žinojimu, koks turiu būti. Kai pagrindinė mokyklos vertybė – aš priimu tave tokį, koks esi, – tada galime kalbėti apie ugdymo ir ugdymosi proceso autentiškumą.

Jūsų mokyklos gyvenime aktyviai dalyvauja tėvai. Ar nepasigirsta nuomonė – jeigu sumokėjau, pasirūpinkite mano vaiku, netrukdykite manęs?

Taip mąstantys tėvai verčiau tegul neleidžia savo vaiko į mūsų mokyklą (juokiasi). 10 metų „Tele Bim–Bam“ darželio ir beveik 5 metų mokyklos praktika patvirtino, kad mokykla yra bendradarbiavimo su šeima institucija. Yra trys dalyviai – mokinys, mokykla ir šeima. Ir čia labai svarbus atsakomybių pasidalijimo su šeima klausimas. Juk vaiko vertybes ir pasaulėžiūrą pirmiausia formuoja jo šeima. Man labai svarbu šią žinią ištransliuoti būsimų mokinių tėveliams.

O mes, mokykla, atsakingai perimame tą žmogutį tam tikru gyvenimo periodu ir pasidalijame su tėvais atsakomybe. Pavyzdžiui, per pusmetinius mokinių vertinimus (mes žodį „vertinimas“ pakeitėme žodžiu „refleksija“) dalyvauja ir tėvai – juk jie geriau mato, kaip vaikui sekasi dabartiniu raidos proceso etapu, ypač dabar, kai tiek mėnesių vyksta nuotolinis ugdymas. Mokykla vis labiau suartėja su šeimos erdve.

Kodėl „Upė“?

Šalia teka Neris. Bet į mokyklos pavadinimą sudėjau ir simbolinę prasmę: upės srovė niekada nestovi vietoje, ji niekada nesikartoja, skaidria tėkme kaskart apeidama kliūtis, savo vandenis neša į neaprėpiamą jūrą. Upė visada turi du krantus. Nuostabu būtų juos įvardinti Šeima ir Mokykla.

Rinkdama mokyklai vietą jau žinojau, kaip svarbu gyventi gamtos apsuptyje. Dabar visi skubame į rytojaus rezultatą. Šiandien bėgame, kad rytoj pasisektų. Taip esamasis laikas tiesiog dingsta rytojuje. O gamtoje galima neskubėti. Galima būti čia ir dabar. Štai, pamoka, oras puikus, galime tuoj pat persikelti į kiemą, eiti prie upės. Muzikos pamoka gali vykti dainuojant sugrįžtantiems paukščiams. O kitą dieną galima eiti paklausyti, ką dainuoja paukščiai mums.

Šio pusmečio mokyklos tema buvo „Atgal į gamtą“. Turėjome puikų klasių projektą apie Neries intakus. Mokytojos su mokiniais rinkosi jiems patikusius pavadinimus, važiavo prie tų upelių, tyrinėjo, aprašinėjo, rinko gamtos pavyzdžius, piešė, dainavo, leido laiką prie vandens. Todėl prieš Kalėdas mokykloje gimė Saidės, Vilsos ir Dūkštos klasės. Projekto pabaigtuvių šventė, kurioje klasės gavo savo vardus, vyko ypač susikaupus ir kilnioje tyloje. Stebėjomės bei džiaugėmės vaikų jautrumu ir bendrystės pojūčiu.

Gamta mums labai padeda visą dieną. Esame visos dienos mokykla ir vaikai po pamokų ir būrelių gali išsižaisti, išsidūkti. Visos pedagogikos kryptys pabrėžia vaiko laisvo laiko svarbą. Kaip sako mūsų mokinys Petras, – prie upės kyla daug gerų minčių apie mokyklą ir apie gyvenimą. Įdomu, Petrai, kokios šiandien tavo mintys apie gyvenimą?

Mes didžiuojamės savo mokiniais. Dažnai tai jiems sakome. Ir tikrai nebūtinai po puikių laimėjimų mokslo olimpiadose. Kai turime problemų, jas iškeliame ir neslepiame, sprendžiame kartu su tėvais. Gal ne visoms privačioms mokykloms tai galėtų atrodyti patogu? Bet tiesa ir yra šviesa.

Ar žadate mokyklą plėsti?

Vaikai svajoja apie mokyklą „iki pabaigos“. Sako – norime 12 klasės! Mes niekur iš čia neisime! Tad, kaip suprantate, darbo laukia nemažai! (juokiasi)…

Maža klasė nėra šiltnamis

Dūkštos klasės mokytoja Skaidrė Rumšaitė-Narkevičienė – apie „Upės“ mokyklą

Miškas ir upė. Mūsų mokykla yra gamtoje. Tai didelė jėga, ypač vaikystėje. Turiu galimybę pamokas derinti klasėje ir gamtoje. Per matematiką galime eiti prie upės ir skaičiuoti, galime miške prie Neries rašyti rašinį ar tiesiog išeiti prisirinkti kankorėžių. Kartais triukšmaujame prie Neries, kartais sėdime ant žolės ir tylime.

Mažos klasės. Turėdama mažą klasę aš turiu galimybę atskleisti ir pastiprinti prigimtines kiekvieno vaiko galias. Kūrybinės, protinės, emocinės galios – jos kartais gali būti ir paslėptos, užgniaužtos, o kartais ir nevaldomos. Maža klasė mokytojui yra dovana. Galima elgtis pagal situaciją: kai reikia, vaikus laikyti už „trumpo pavadžio“, kai
reikia, – duoti laisvę. Priklausomai nuo kiekvieno vaiko. Vaikai niekada neatsiskleis, jei nesijaus saugūs. Maža klasė jiems kaip šeima, jie gali, išdrįsta. Vaikai sako – mes esame saugūs, galime išsakyti savo nuomonę, o, kas įdomiausia, jie sako, – mes galime net protestuoti. Taip, yra tokia teisė.

Gali pasirodyti, kad maža klasė yra tarsi šiltnamis. Vaikai tiesiog leidžia dienas geriausių draugų būryje? Mes sakome atvirkščiai – maža klasė mokymuisi yra daug geriau, nei didelė. Kodėl? Aš matau kiekvieną, jie negali vienas už kito pasislėpti. Jeigu reikia atsiskaityti, per pamoką atsiskaito visi. Tai nėra kitos pamokos laukimas ar spėliojimas pakvies–nepakvies. Taip auga mokinių atsakomybė.

Nedidelėje klasėje vaikai daugiau išmoksta. Tikiu kiekvienu savo mokiniu. Stebiu juos ir giriu mokymosi eigoje, o ne už konkretų rezultatą. Kasmet dalyvaujame įvairiose olimpiadose, tačau pasiekti geriausių rezultatų ir laimėti daugiausiai apdovanojimų nėra mūsų tikslas. Pabrėžiame, kad svarbiausia yra pats mokymosi procesas. Mokymosi procesą siejame su maloniais dalykais. Daug keliaujame, sulaukiame įvairių svečių. Bet vaikai žino, kad prieš tai visus užduotus darbus reikės pabaigti.

Nors, atrodo, maža klasė, kiekvienas vaikas turi savo kelią, savo tempą. Mažoje klasėje galima visus spėti nubučiuoti ir numyluoti – o tai pradinukams yra nepaprastai svarbu! Tačiau „neužrišame jiems batų“, kai jie patys gali tai padaryti.

Mokytojo laisvė. Dirbame pagal bendrąją programą, žinau, ką mano vaikai turi mokėti baigdami trečiąją klasę, tačiau galiu rinktis, kokia mokomąja medžiaga naudotis. Mūsų programa labai praturtinta. Nors mokykla nedidelė, tačiau kolektyvas didžiulis. Suburta stipri profesionalų komanda, tai atvažiuojantys mokytojai, kurie veda muzikos, šokio, jogos, anglų, sustiprintas gamtos pamokas.

Manau, mūsų vaikai, išeidami į bendrojo lavinimo mokyklas, bus tikrai užsigrūdinę ir su tvirtu stuburu, todėl bus drąsiau eiti savuoju keliu ir nepamesti tapatybės.

Mokyklos atmosfera yra unikali

Mama Daiva Pivoriūnienė, dukra Emilė dabar trečiokė:

Emilė – mūsų antras vaikas, todėl turiu su kuo palyginti „Upės“ mokyklą. Mokyklos atmosfera ir santykis su vaikais yra unikalūs. Kiekvienas mokytojas yra savo srities specialistas – dailės moko dailininkas, muzikos – dainininkas, šokio – šokėjas, teatro – aktorius. Vaikai gauna visapusį išsilavinimą. O pagrindinė klasės mokytoja atiduoda visą širdį. Prieš pokalbį su jumis paklausiau dukros – ką pasakyti apie tavo mokyklą? „Pirmiausia pasakyk, kad labai patinka mokytojai“, – paprašė dukra. O po kurio laiko dar priminė: „Jokiu būdu nepamiršk apie tai pasakyti!“

Vaikai skatinami kalbėti apie savo jausmus, moka papasakoti, kaip jaučiasi, kodėl taip jaučiasi. Mano trečiokė mąsto taip brandžiai, kaip koks dešimtokas. Moka įvardinti, kaip jaučiasi ir kodėl. Noras eiti į mokyklą didžiulis. Nuotolinis mokymasis labai pabodo, nes mokykloje iš tiesų verda nuostabus gyvenimas. Vaikai reikalauja, kad „Upėje“ galėtų mokytis iki 12 klasės.

Man labai patinka, kad nė viena situacija nebūna numesta, – viskas išdiskutuojama iki galo. Mokyklos vadovė ir mokytojai unikalūs tuo, kad moka užmėgzti ryšį, tiesiai šviesiai įvardinti problemą, jos neatidėlioti ir nepudruoti. Sprendžiame kartu. Man tai labai patinka. Neringa – stipri asmenybė, mato vertybinius dalykus, pusė susirikimų
laiko praeina sprendžiant vertybinius klausimus. Mums, skubantiems ir lekiantiems tėvams, tai yra pertraukėlė, stabtelėjimas, kad galėtume pamatyti savo vaiką ir nepraleisti svarbiausių momentų.